Menu

Susipažinkime – Darboholizmas

Darboholizmo sąvoką tikriausiai ne kartą yra girdėjęs kiekvienas. Nuomonės apie tai vyrauja įvairios – vieni darboholizmą vadina XXI amžiaus „rykšte“ žmonijai, kai kurios šalys oficialiai pripažino darboholizmą liga, o skeptikai teigia, kad kitaip dirbti šiuolaikinėje visuomenėje yra neįmanoma. Tad kas gi iš tiesų yra darboholizmas?

Šiek tiek istorijos

Pirmoji vieša publikacija darboholizmo tema buvo išspausdinta 1947 metais daugiatiražiniame Kanados dienraštyje „Toronto Daily Star“.  Joje jaučiantiems nenugalimą troškimą dirbti, buvo siūloma apsilankyti anoniminių alkoholikų organizacijoje. 

Po poros dešimtmečių darboholizmo terminas buvo oficialiai užregistruotas. Jo autorius – Amerikos psichologas Wayne Oates. 1971 metais jis  pirmą kartą pavartojo „workaholism“ terminą apibūdindamas nenumaldomą vidinį potraukį pernelyg daug dirbti. Morfologine prasme šį terminą sudaro du žodžiai:  „darbas“ (angl.– work) ir „alkoholizmas“ (angl.– alcoholism). 

Laikui bėgant darboholizmo apraiškos tik stiprėjo. 2013 metais Londoną sukrėtė įvykis, kuomet 21– erių metų „Bank of America“ (Amerikos banko) internas mirė po 72 valandų nepertraukiamo darbo. 

Dar aktualesnė darboholizmo problema yra Japonijoje. Šioje šalyje 1978 metais atsirado terminas, reiškiantis ne  patį darboholizmo reiškinį, bet staigią mirtį nuo nepertraukiamo darbo sukeliamų sveikatos reakcijų. Japonijoje iki šių dienų naudojama „Karōshi“ sąvoka, kuri išvertus iš japonų kalbos reiškia „pervargusi mirtis“. Nuo 1987 metų Japonijoje pradėta vesti šių mirties priežasčių statistika. Pirmasis oficialiai patvirtintas atvejis buvo užkandžių perdirbimo įmonėje dirbusio 34– erių metų amžiaus darbuotojo mirtis, kuris po 110 valandų darbo savaitės mirė nuo širdies smūgio. 

Laimei, Lietuvoje tokių atvejų kol kas nėra, tačiau darboholizmo problema taip pat tampa vis labiau aktuali. Pagal psichikos ligų klasifikaciją, Lietuvoje darboholizmas, kaip liga, atskirai neišskiriamas, tačiau dažnai diagnozuojamas perdegimo sindromas, kuris yra įtrauktas į sisteminių ligų sąrašą (TLK– 10, kodas Z73.0). Šis sindromas, kuriam būdingas emocinis išsekimas, nuolatinis nuovargis gali tapti laiku nesustabdyto darboholizmo pasekme. 

Darboholikas ar atsakingas darbuotojas?

Dažnam, dirbančiam mylimą darbą ir neskaičiuojančiam darbo laiko žmogui, kyla klausimas – koks skirtumas tarp pasišventimo darbui, atsakomybės ir darboholizmo? 

Esminis skirtumas yra ribų nejautimas. Darboholikas nori ir gali dirbti visą parą, jam nėra noro užsiimti kita veikla, neturėdamas darbo darboholikas jaučiasi prislėgtas ir neramus, kol nesiima nors smulkių su darbu susijusių užduočių. 

Taip pat darboholikas nepatiki jokių užduočių kitiems, viską dirba pats. Tipinis darboholikų požiūris: „niekas kitas neatliks darbo geriau už mane“, nors tikrovėje dažniausiai būna atvirkščiai. Natūralu, kad dirbančio po 12 ar dar daugiau valandų žmogaus darbas nebus toks kokybiškas ir produktyvus kaip pailsėjusio, energingo ir gebančio gerai sutelkti dėmesį darbuotojo darbas.  

Esant pažengusiam darboholizmui, žmogus miega po 2 – 3 val. per parą, minimaliai maitinasi (dirbdamas), visiškai praranda ryšį su aplinkiniais bei gyvenimo džiaugsmą. 

Palaipsniui toks žmogus tampa lyg „zombiu“, kurio visos mintys ir veiksmai orientuotos į vienintelį veiksmą – darbą. 

Priežastys

Darboholiku žmogus netampa per mėnesį ar du. Dažniausiai darboholizmas išsivysto palaipsniui.

Pirmiausia, atsidavimas darbui gali peržengti normalumo ribas dėl psichologinės savijautos. Žmogus, kuris jaučiasi labai vienišas, turi  bendravimo su aplinkiniais problemų ar patiria kitus asmeninius sunkumus, pasinerdamas į darbą stengiasi nuo to „pabėgti“. Toks žmogus dirbdamas atsiriboja nuo jį slegiančių slogių nuotaikų, o pasiekti darbo rezultatai nors trumpam suteikia pasitenkinimą, kurio nepatiria asmeniniame gyvenime.

Kitas svarbus rodiklis, darantis įtaką darboholizmo vystymuisi – visuomenės normos, tradicijos ir aplinka. Kiekvienas žinome lietuvių liaudies patarlę „darbas žmogų puošia“. Žmogui, kuris nuo mažens buvo skatinamas kuo daugiau dirbti, kuo geriau mokytis ir visuomet visur būti pirmas, vėliau susirgti darboholizmu tikimybė yra didesnė. Darbingame amžiuje tam įtakos turi darbo aplinka – darbovietėje, kurioje dirbti viršvalandžius yra įprasta, pamesti darbui skiriamo laiko saiką yra daug lengviau, nei darbovietėje, kurioje laikomasi nustatyto darbo laiko. 

Darboholizmą gali lemti ir šiuolaikinėje visuomenėje kartais eskaluojamas materializmo kultas. Žiniasklaidoje dažnai girdime istorijas, kaip ne tik žinomi, bet ir paprasti žmonės tapo turtingais. Materialiniai dalykai kartais perdėtai pateikiami kaip vertybė ir pasąmonėje gali pradėti formuotis nuomonė, kad jei tu neturi vilos Ispanijoje, trijų automobilių ar milijonais įkainoto verslo, tu esi Niekas. Pernelyg didelį dėmesį į tokią visuomenės nuomonę kreipiantiems žmonėms, tikslas nebūti Niekuo, gali tapti kelio link darboholizmo pradžia.

Ką daryti?

Pirmiausia, ką turi padaryti žmogus, randantis savyje darboholizmo požymių, tai yra juos pripažinti. Ne veltui darboholizmas siejamas su alkoholizmu. Polinkį į priklausomybę turintys žmonės kartais nesuvokia, kad jiems reikia keisti gyvenimą. Darboholikas, kuris  pagalvoja, „galbūt dirbu per daug“, dažnai problemos pripažinimą pakeičia tokiais pasiteisinimais, kaip „bet juk šis projektas labai svarbus, nuo kito mėnesio pasistengsiu dirbti mažiau“ ir pan. Iš tiesų, norėdamas dar giliau neįkliūti į darboholizmo pinkles, jis turi imtis priemonių Čia ir Dabar. 

Pirmiausia, yra būtina nusistatyti ribas. Tikslus darbo valandų laikymasis yra pirmas žingsnis link grįžimo į normalų darbo ritmą. Atėjus darbo valandų pabaigai, darbovietės ar darbo kambario namuose durys turi būti užvertos kartu su visomis neatliktomis užduotimis. 

Antra, labai svarbu laisvą laiką leisti turiningai ir jo metu neužsiimti net smulkiais su darbu susijusiais reikalais, tokiais kaip skambučiai ar elektroniniai laiškai. Tai įgyvendinti padeda mėgstamos laisvalaikio veiklos susiradimas, sporto ar kito laiko leidimo būdo planavimas.

Trečia, laisvu laiku stenkitės bendrauti su žmonėmis, su kuriais sieja ne darbiniai, bet asmeniniai ryšiai, bendri pomėgiai ar hobiai. Kuo labiau ne darbo metu būsite atsiriboję nuo darbo aplinkos, tuo lengviau bus atsikratyti įpročio ne tik nedirbti, bet ir negalvoti apie darbą laisvalaikiu. 

Ketvirta, vertybių perkainojimas gali būti puikus kelias iš darboholizmo. Nuoširdžiai sau atsakykite, kas jums iš tiesų svarbu gyvenime, ar savo elgesiu tai įrodote, ar daugiausia savo laiko skiriate būtent tam, ką labiausiai vertinate gyvenime?

Penkta, leiskite sau klysti ir būti netobulu. Kuo labiau vaikysitės perfekcionizmo iliuzijos, tuo sunkiau bus nepasiduoti darboholizmo formavimuisi.

Dirbk su laiku ir su saiku

Pabaigai priminsiu, galbūt ne tokią žinomą, bet teisingą lietuvių liaudies patarlę – „dirbk su laiku ir su saiku“. Vadovaukimės šiuo posakiu dirbdami mėgstamą darbą ir neprarasime savęs tarp šūsnies dokumentų, verslo pokalbių, derybų, skaičių  ar kompiuterio klavišų. 

SEO tekstai: https://sekmestekstai.lt/

0 Komentarai

Palikite komentarą

Jūsų el. paštas nebus viešinamas.

Tavo Šaltinis