Menu

Paskutinė šviesa prieš amžinąją tamsą – baltosios nykštukės ir juodosios nykštukės

Nuotr.: NASA

Šioje Visatoje žmonės galės išgyventi tol, kol turėsime energijos šaltinį. Deja, Visata mirs. Tai įvyks lėtai, per milijardus metų, bet tai įvyks. Pagal universalią laiko skalę, tokios žvaigždės kaip saulė greitai išnyks. Laimei, yra vietų, kurios iš žmogaus perspektyvos egzistuos praktiškai amžinai. Mirusios žvaigždės… baltosios nykštukės. Jos gali būti paskutiniai žmonijos namai, prieš pat Visatos mirtį. Kas yra šie keisti objektai ir kas nutiks, kai jie galiausiai išnyks?

Žvaigždžių gyvavimas drastiškai skiriasi, priklausomai nuo jų masyvumo. Pavyzdžiui, tikrai didžiulės žvaigždės dega greitai ir karštai, po kelių metų nuo atsiradimo žiauriai mirdamos Supernovoje. Tačiau toks likimas yra išimtis. 97% visų žvaigždžių nustos egzistuoti būdamos baltosiomis nykštukėmis. Yra du būdai, kaip tai gali įvykti: mažos žvaigždės – vadinamos raudonosiomis nykštukėmis – degs trilijonus metų, kol galiausiai pavirs baltosiomis nykštukėmis. Vidutinės žvaigždės tokios, kaip mūsų Saulė, yra kur kas įdomiau. Įsivaizduokite Saulę kaip didžiulį greitpuodį, kuris per savo sunkumą šerdyje vandenilį verčia heliu. Elementų susiliejimas išskiria nepaprastai daug energijos, kuri pastumia į išorę ir stabilizuoja žvaigždę, išlaikant ją subtilioje pusiausvyroje. Kai Saulė pasens, vandenilis, esantis jos šerdyje,  išseks ir ji helį pradės deginti į sunkesnius elementus. Tam vykstant, Saulė atsikratys išoriniais sluoksniais. Šio proceso pabaigoje Saulė praras daugiau nei pusę savo masės kosmose kaip įspūdingas planetos ūkas milijono kilometrų spinduliu. Kas išliks, tebus buvusi jos šerdis. Gims baltoji nykštukė. Nors prieš tai ji buvo apie 100 kartų didesnio skersmens, dabar ji tebėra žemės dydžio išlaikant pusę savo buvusios masės. Tai reiškia, kad ji yra ypač tanki – šaukštelis baltosios nykštukės yra beveik tokios pat masės kaip automobilis. Gravitacija paviršiuje yra daugiau nei 100 000 kartų stipresnė nei žemėje. Jei bandytumėte ant jos nusileisti, iš karto būtumėte suspaustas į garuojančią balą. Gyvenimas aplink baltąją nykštukę labia mažai tikėtinas, tačiau įmanomas. Dauguma dabar egzistuojančių baltųjų nykštukių yra buvę žvaigždės, kurios mirė, kas greičiausiai sunaikino bet kokias kadaise jų turimas planetas. Bet tai dar ne viskas, kadangi jos yra tokios mažos, planeta turėtų jas apskrieti maždaug 75 kartus arčiau nei Žemė yra prie Saulės, kad susidarytų skystas vanduo. Šis  artumas turi teigiamų ir negiamų pusių: pirma, tai užgniaužtų planetą ir suteiktų jai nuolatinę dieną ir nuolatinę naktį. Šių dienos ir nakties zonų pakraščiuose gyvenimas galėtų būti įmanomas. Vis dėlto baltosios nykštukės turi labai stabilų energijos išeikvojimą, todėl iš tikrųjų gyventi aplink jas yra saugiau nei aplink daugybę raudonųjų nykštukių. Nors šiuo atveju tai tik spėjimas, bet jeigu mes sugebėtume atrasti baltąją nykštukę su tinkamomis sąlygomis įsikurti, galėtume turėti namus milijardams metų.

Tačiau kodėl jos švyti daug ilgiau nei kitos žvaigždės? Baltosios nykštukės turi labai aukštą temperatūrą, yra daugiau nei 40 kartų karštesnės už Saulę, vieną iš karščiausių objektų Visatoje. Visgi jos nėra itin aktyvios. Visas karštis yra jų viduje ir negali iš ten pasišalinti. Tik šiluma, esanti išoriniame sluoksnyje gali ištrūkti į kosmosą. Bet kosmosas pagrinde tik tuščia erdvė, taigi šiluma negali būti perduodama laidumu.  Vienintelis būdas energijai išsiskirti yra radiacija. Tai taip neefektyvu, kad baltosioms nykštukėms prireiks daugybės milijardų metų, jog atvėstų, kas gali jas padaryti paskutiniu žmonijos prieglobsčiu. Jos gali tapti paskutiniu šviesos ir energijos šaltiniu mirštančioje Visatoje. Kai kuriais skaičiavimais, baltosios nykštukės gali spindėti net 100 milijardų milijardų metų, 10 milijardų kartų ilgiau nei egzistuoja visada. Tiek toli į ateitį, kad nė viena įprasta žvaigždė nebespindės, galaktikos bus išgaravusios ir tik tuomet pirmoji baltoji nykštukė pavirs pirmąją juodąją nykštuke. Kai tai nutiks, nebeliks jokios vilties išgyventi. Juodosios nykštukės taps neaktyviomis sferomis, kurios nebegalės skleisti šilumos, tačiau vis tiek pakankamai didelės, jog galėtų priartėjus per arti pražudyti. Tokios šaltos, kad bus arčiausiai žemiausios temperatūros Visatoje, tokios tamsios, kad praktiškai nematomos. Visata pasieks paskutinę fazę – šiluminę mirtį – kuri paliks visatą nebeatpažįstamomis, visiškai tamsiomis ir šaltomis kapinėmis, su juodosiomis skylėmis ir juodosiomis nykštukėmis, išsibarsčiusiomis per trilijonus šviesos metų. Visgi nėra aišku, kas pabaigoje iš tikrųjų atsitiks su juodosiomis nykštukėmis. Jei protonas – viena pagrindinių atomo dalių – turi ribotą gyvenimo trukmę, juodosios nykštukės lėtai išgaruos per daugelį trilijonų metų. Jei protonas neskyla, juodosios nykštukės per kvantinį tunelį greičiausiai pavirs į milžiniškas grynojo jono sferas, taigi galima jas vadinti amžinomis. Tuomet šios jonų sferos per tamsią Visatą keliaus visiškai vienos. Nieko naujo nebeįvyks, niekada. Nors tai gali pasirodyti kiek baugu, tačiau tai taip toli, jog šiandieniniais mūsų tikslais, tai gali išvis neįvykti. Juk nėra svarbu kas nutiks per milijardus trilijonų metų. Šiuo metu, mums pasisekė gyventi pačiu tinkamiausiu metu, galėdami su susižavėjimu ir baime žvelgti į Visatą, nusėtą nesuskaičiuojamu kiekiu žvaigždžių, šviesa ir planetomis. Bei turime pakankamai laiko vieną dieną jas aplankyti.

Nors prieš tai ji buvo apie 100 kartų didesnio skersmens, dabar ji tebėra žemės dydžio išlaikant pusę savo buvusios masės.

0 Komentarai

Palikite komentarą

Jūsų el. paštas nebus viešinamas.

Tavo Šaltinis